BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

48 įrašas… Shit

Viena po kitos - išėjo visai nemažai.

- Tau viskas gerai, Deli? - paklausė Pjeras po kelių minučių raukymosi.

- Normaliai.. o .. Tau kaip? - nusijuokiau ir atsigėriau sulčių..

- Puikiateškiai, - šyptelėjo. - Žinai, gal jau važiuojam namo? - pažiūrėjo Kailo pusėn.

- Hmm. o tai ką MES namie veiksim? čia geriau, yra kuo užžsiimt, - parodžiau baro pusėn, r barmenas, su kuriuo jau spėjau susipažint, nusijuokė.

- Nu galim kai ko ir namo pasiim, - šyptelėjo. - Tai kaip? Važiuojam?

- Nu gerai, - atsidusau. - Ką jau su jumis darysi? - nušokau nuo kėdės. - Ohh, - sulinko kojos. - Kai žiauru, - pradėjau juoktis.

- Nu jooo, Deli, ateik čia, - paėmė mano už rankos, o su kita ranka apėmė liemenį. - Eime į automobilį, o Kailui paskambinsiu, kad ateitų. Pasiėmė telefoną.. - Alio, Kailai, klausyk, važiuojam mes namo, o tu ateik arba lik, ir vėliau grįžk, okay? - garsiai rėkė į ragelį Pjeras.

- Tai kaip? - šyptelėjau atsisėdusi ant suolelio prie mašinos.

- Sakė, kad mes važiuotumėm su Taxi, - nuėjo toleliau ir paskambino į Taxy.  - Tuoj atvažiuos, - pranešė.

Neseikai miegas ima dabar. Oh, keista, kad nieko neskauda..

Namo važiavome tyloje, na, manau, kad dėl to, nes man miegas labai kuteno galvą. Kai buvome prie pat jis išsitraukė raktus, ir davė pinigus vairuotojui.

- Einam, - apkabino mane ir prilaikė kol nuėjome liftan, kol užkilome į viršų, ir kol atsidūrėme ant sofos, Kailo  namuose. Iš vienos pusės keista, iš kitos - įdomiai jaudina ir gėdina.

- Gal yra kokių nors sulčių namie? - pasidomėjau.

- Turėtų būt, - nuėjo  virtuvę jis. Parėjo nešinas stikline geltonų sulčių. - dar nuo ryto buvo likę.

- O ačiū, labai gerti noriu, - išgėriau visą stiklinę.

- Matosi, - mestelėjo Pjeras ir prisėdo šalia.

- Kada grįš Kailas?

- I have no idea. Kodėl klausi? - atsisuko.

- Nežinau, kažkaip keista būti jo namie, kai jo nėra, ir plius, dar su tavimi, - nuleidau galvą.

- Oo, dėkui. Gal man išeiti? - atsistojo.

- Ne ne.. man geriau, kai kažkas čia yra, ačiū, - paėmiau jį už rankos, ir patempiau, kad vėl atsisėstų. - Ačiū, - atsisukau į jį ir nusišypsojau.

- Nėra už ką, Deli, - paglostė ranką, ir laisvąja įjungė televizorių. Per jį rodė kažkokį senovišką filmą.

Abu žiūrėjome į televizorių, tačiau jaučiau, kad abu nesuprantame, ką išvis ten rodo. Kažkas dedasi. Ir per greitai, ir nežinau, kodėl. Jaučiau, kaip jis atsargiai kvėpuoja, ir nepaleidžia mano rankos, kaip ir aš jo. Man reikėjo kažko šalia, kas palaikytų už rankos savotiškai palaikydamas mano dvasią.. seniai to reikėjo..

- Pjerai…

- Taip?

- Kam išvis tas telikas, kai nežiūrim?

- Nes bijau kąnors daugiau įsisvaizduoti… - lėtai atsisuko į mane.

Rodyk draugams

47 įrašas, po daugiau nei puses metuku :))

Apsivilkau švarius apatinius, baltą maikutę ir sijoną ant liemens.. Truputį pasidažiau, na, paryžkinau akis.. gi visgi einu į kavinę, ar ne? Net pačiai juokas neima, žodžiu, koks skirtumas.

- Deli, jau? - pabarškino į vonios duris Kailas.

- Aha, išeinu, - kai susitvarkau mano nuotaika iškart pagerėja pastaruoju metu.

Kai išėjau, radau juos laukiančius manęs prie laukinių durų. Abu apžiūrėjo mane ir šyptelėjo.

- Gražiai atrodai, Deli, - pareiškė Pjeras, o Kailas linktelėjo.

- Dėkui, - man buvo malonu girdėti šiuos žodžius iš jų..

- Tai kur važiuosime? - paklausiau, kai leidomės liftu į apatinį garažą.

- Manau, kad reiktu uzsukti i ´Menulio namus´, kaip manai, Pjerai? - pasisuko Kailas i Pjera. Kaip faina, mano nuomones nieks nereikalauja.

- Joo, tas geras. Skaniai valgyt moka padaryt zmogeliai, - syptelejo jis man.

- Tai varom ten!

*********

´Menulio namai´- tai melynas pastatas, gal tik su keliais langais ir didelemis durimis, ant kuriu pavaizduotas svieciantis menulis. Labai grazus klubas.

Masina pastateme netoli iejimo, nes masinnu apie 7 val. nebuvo labai daug. Man - kuo maziau, tuo geriau. Greit islipe is automobilio, nuejome iki klubo. Triuksmas sioks toks girdejosi, bet kai atidareme duris, pasigirdo garsu raizgalyne. Muzika - siuolaikiska, groja gana garsiai, girdisi zmoniu suksmai is sokiu aiksteles, o kiti tiesiog paprastai snekasi susede prie stalelio. Nuo visu situ linksmybiu yra atskirta teritorija, kurioje pasatyti geresni stalai, ne tik su keliomis kedemis. Padengti staltiesemis ir irankiais. Kategoriskai - grazu. Elegantiska. visur siek tiek priblaususi sviesa, paivairinta melynomis svieselemis ant grindu, ant stalo padetos zvakes, jei zmones panoretu romantikos, na, bent as taip manau.

- Kur sedam? - paklause Pjeras Kailo.

- Hmm.. Kaip tu nori, Deli, - bliamba, vos nepaspringau oru, bet keistai greitai susigaudziau.

- Gal ten kur laisva… prie tos sidabrines sienos.. - parodziau pirstu i vieninteli laisva keturiu vietu staleli, kuris stovejo netoli baro.

- Jo, galim. Ten turetu greit padavejai pastebet mus, - pritare Kailas. - Einam.

Vos spejom atsisesti uz stalo, tuoj priemusu prisistate grazi padaveja. Tikrai, neperdedu, labai grazi padaveja. Akys, oda ir plaukai tamsus, kaip lotynu amerikietes, o kunas kaip modelio, kuris tik uzdarbiauja dirbdamas padaveja tamsiam klube. Apranga, kaip ir kitu padaveju. Melyna suknele iki kelenu ir juodas ziurstukas, kuriame sudeti ivairus lapeliai su uzsakymais.

- Labas vakaras, kaip laikotes? - paklause ji ne ka graziasniu balsu musu.

- Hm.. Sveika, puikiai, - syptelejo Kailas. Mes su Pjeru tiesiog palinksejome, ir viskas.

- Stai jusu meniu, - isdeliojo meniu kiekvienam pries nosi. - Gal jau sugalvojot, ka norit? Isgert ir panasiai? - apzvelge ji mus visus. Tikrai labai grazi, net man, kaip merginai.

- As gal noreciau apelsinu sulciu, - nelabai drasiai tariau. Buvimas salia sios grazios butybes, mane verte pasijusti nelabai stipriai, kokia jauciuosi pries pamatydama ja. Galejo, bliambacki, koks grazus barmenas ateit.

- Ass.. Tamsaus alaus, dekui, - pasake Pjeras atsiversdamas valgiarasti.

- As tik minerlainio vandens dabar, - syptelejo padavejai. Uzsirasiusi ji nuejo savais keliais.

- Ar man pasirode, ar tau ji ikrito i veizola? - nusijuoke Pjeras.

- Aisku, kad ikrito! Nematei, kokia ji grazuole!? Vos spejau seiles ryt, - nusijuoke kartu vaikinaI: O as, na ka daugiau, pradejau valgiarasti vartyt..

********

Atnese maista gal uz puses valandos. As uzsisakiau zuvies kepsni su salotomis, ir bulvemis. Pjeras - kazkoki jovala, o Kailas - kreveciu, ar kazka panasaus. Valgeme neilgai.

- KLausykit, as tuoj grisiu, einu tos padavejos paieskot, gal numeri parasytu savo ji, - valiukiskai syptelejo Vaikins.

- Jo jo, eik, - nusijuoke Pjeras. Joo.. Su Pjeru prie stalo.. mm. mano svajone, zodziu. - Skanu?

- Nbelogai, o kaip tavo.. aaa?

- Darzoviu ir mesos jovalas? - nusijuoke Pjeras, ir paziurejoi savo lekste atsiviepes. - Na, manau, riekejo kazka paprastesnio uzsisakyt.

- Tai nelabai, ar ne? - syptelejau.

- Blogai.. - padejo sakute. - Ka papasakosi?

- Slapstausi, - greitai ir trumpai atsoviau.

- Hmm.. cia kaip ieskoma nusikaltele, ta prasme? - nusijuoke Pjeras.

- Slapstausi, kad nenuzudytu.. na, zinai.. - nusijuokiau, nors sakiau gryna tiesa.. Na, matyt, jis nelabai itarus.

- Neblogai neblogai. Kodel tu pas Kaila? Rimtai?

- Nes jis mane pasikviete pas save, - paziurejau tiesiai i akis. - Siaip niekada gyvenime negalejau apie tai pagalvoti..

- Apie ka?

- Kad vaziuosiu valgyti su tavimi ir Kailu… zinai, as jusu nekenciau siais mokslo metais.

- O dabar?

- Dabar reik to nerodyt, nes esu su jumis, miegojau pas Kaila namie ir t.t. - nusijuokiau.

- Ei, gal einam prie baro, ka nors isgersim?

- Einam, vis tiek jau nebeiveikiu savojo kepsniuko.

Baras buvo grynai kaip menulis.. Gelsvas su demelemis, kuriose blyksejo ryskesnes sviesos. Barmenas, buvo tikrai meistras, nes sukiojo butelius kaip paseles.

- Oo, Vilai, kaip sekasi? Gal ipilsi po viena? - uzsauke Pjeras. na ja, jie visus pazista mieste.

- O taip! Butinai! - nes nespejau normaliai atsisest, kai jau prie nosi stovejo du stikliukai tekilos ir lekstute su citrina ir druska.

- Vat taip, - Pjeras uzsidejo citrinos ant rankos i ta pacia paeme ir citrinos griezineli,  o su kita paeme stikliuka. Uzsiverte, palaize, atsikando, pasirauke… - labai skanu! pamegink!!

- Ok, ka jau bedarysiu.. - Uzsiverciau, palaiziau ir atskindau.. OhoHO, kaip pasivaipiau. bet skanu! - Skanu! - Susaukiau jam. Jis nusijuoke.

 

 

Tai va. Parasiau. Zinai, kad LABAI LABAI LABAI LABAI ilgai nerasiau, bet tiesiog nevisada buna nuotaika, noras, ar tiesiog laikas rasyt i BLOGa.
Gal ir netekau kazkuriu savo skaitytoju, taciau vis tiek parasiau! Kaas nores paskaitys, prisimins. Kas ne - nu, nepaskaitys, bet zinosiu, kad vis tiek parasiau..
Taip pat nekreipkit demesio i tai, kad be lietuvisku raidziu… dabar esu Vokietijoj, todel cia nera MUSU raidziu, tik öäüß..
Tai va, dziaugiuos, kad nors parasiau sita irasiuka, kad ir po… puses metu?.. labai savim nusivyliau, bet tik atsiversdavau BLOGa, kas nors sutrukdydavo, arba sugalvodavau kazka kita padaryti..
Skaitykit, sakykit, ko reikia, ko truksta, kas patinka, kas ne.. ir gal nors i menesi viena parasyciau, jei jus labai noretumet :)))
Aus Deutschland,
Eglee :))

Rodyk draugams

46 skyrius

- Hm, kąą? - tiesiogine prasme išsižiojau, pamačiusi Pjerą, kai jis įėjo į kambarį.

- Aš Pjeras, gi mane pažįsti,- nusijuokė ir padėjo popierinį maišą ant žemės.

- Nemaniau, kad kažkas dar ateis, - pasakiu ir rūsčiai pažiūrėjau į Kailą.

- Tai tik Pjeras, ir aš jo paprašiau, kad jis mums atvežtų pietus. be to, jis geras mano draugas, tad jis  bus čia, nors tu to ir nenorėsi,- padėjo puodelį su kava ant stalelio, ir atsistojo prie draugo.

- Aaa.. Gerai,- vis dėl to, neturiu iš ko rinktis, ar ne? Kas geriau būti sušaudomai nežinomų žmonių su ginklais, ar šiek tiek pagyventi su Pjeru ir Kailu - savais priešais? Na, iš tikrųjų, nekokios galimybių pusės, bet ką jau darysi. Geriau negu gulėti ant atsfalto su skylėmis nugaroje ar galvoje.

- Tai puiku, - šyptelėjo Kailas.- Ką atvežei? - čiupo už maišo.
- A.. Fri bulvyčių, graikiškų salotų ir po kiaulienos kepsnį. Manau, turėtų tikti,- nusijuokė Pjeras. Aš, kol jie šnekėjosi, atsisėdau į fotelį su kavos puodeliu.

- Pjerai, ačiū.

- Kiek sumokėti už tą valgį?- gurkštelėjusi beveik atvėsusios kavos paklausiau.

- Nieko nereikia, čia - niekis, - mostelėjo ranka Pjeras.

- Aišku, džiaukis, kad nereikia mokėti, galėsi nusipirkti kitų rūbų, - nužvelgė mano aprangą su šypsena. Ha, jis tai nežino, kas man buvo…

- Drabužių turiu pakakankamai, kad apsirenkčiau,- atkritau. - Tačiau nemėgstu likti skolinga, - atsistojau, ir vėl padėjau tą sušiktą puodelį. Kokia  neskani kava.

- Kur eini? - sušuko Pjeras.

- Tuoj gi ateisiu, nenumirk, - nu va, rūsčioji Deli vėl grįžo.

Nužingsniavau į koridorių, kur palikau savo tašę su pinigais ir manta. Paėmiau 20 eurų, ir nuėjau atgal.

- Štai,- padėjau ant stalo pinigus.

- Pasilik.. mes vaišinam,- pareiškė Pjeras.

- Kitą kartą, - šyptelėjau. - Čia už maistą ir vandenį, o nakvynę palaikysiu, kaip tavo geraširdiškumą,- įkritau fotelin.

- Hmm.. na gerai, kaip nori,- paėmė pinigus Pjeras.

- Nori valgyti?- paklausė Kailas.

- Ar galiu pirma paklaust? - pažiūrėjau į juos abu.

- Aha.

- Jūs kažką susimokėt?

- Kaip suprast? Ne, ką tu. Kam mums tai? Mes galim pasiguldyti bet kurią paną iš mokyklos ar miesto, - pasakė Kailas. - Be to, tavęs nenoriu, - kažkodėl tai nebuvo malonu išgirsti. Juoką net kelia.

- Hmm.. Tai kam aš? Draugija palaikyti, kaip kažką panašiai sakei? - nusijuokiau.

- Ką žinau.. Jei nenori nebūk čia, gi durų užrakinęs nelaikau.. Na, nebent naktimis, kad kas nors neįsilaužtų,- pasikasė ranką. - Be to, ar tau nepatogu? dėl to, kad mes dviese? Aš galiu pakviesti kokią nors merginą, jei nori,- pakėlė antakius.

- Ne, dėkui. Man užtenka, kad ir jūs žinot, kr aš esu,- nleidau galvą.- Dar kart, ačiū, - įsitaisiau ant fotelio taip patogiai, kad net nepajutau, kaip užmigau.

*****

- Pjerai, nenori valgyti?- paklausė Kailas.

- Nežinau, nelabai. O ką tu norėtum? - perjungė televizijos kanalą.

- Gal… picos.. arba ledų kokių.. Šiandien jaučiuosi kaip vaikas. Net durna galvoti, - sukikeno tyliai Kailas.

- Jooo.. Pica būtų skanu.. Gal reikia pažadinti Deli? - trakštelėjo sofa. Tikriausiai jis atsikėlė. Pajutau, kaip vėjas sujudo apie mane.

- Aha, gal ji norės varyti su mumis į kavinę. Greičiau aš einu persirengti, - dar kart trakštelėjo lova ir nuaidėjo žingsniai. Giliai atsidusau.

- Deli? Kelkis,- Pjeras paėmęs man už riešo pajudino. - Ar girdi, Deli?

- Hm? - vaidinu. - Kodėl? Juk nieks nešaudo, ar ne? - vos neverkiančiu balsu paklausiau.

- Ką? Šaudo? - Nustebo jis. - Eik tik, ne. Kelkis, važiuosim į kavinę.

- Gerai… Dar penkiolika minučių..- Nusukau galvą ir ištraukiau ranką.

- Ne, - paėmė abi rankas ir pastatė prieš save.- Einam dabar. Tau reikia kažką kitą apsirengti, - susigriebiau kad nenukrisčiau ant jo.

- Tyngiu, - pasakiau ir atsimerkusi pasileidau prie savo krepšio.

Rodyk draugams

45 skyrius!

- Mmm.. aišku tada, - kažką numykiau.

- Tai va, - numykė ir jis maudamasis batus šalin. Aš greit išsispyriau iš sportbačių.

- Gal galėčiau nusimaudyti, jei jau esu gražiuose namuose? - nedrąsiai šyptelėjau.

- Tai aišku, - pliakštelėjo ranka sau per kaktą. - Užmoršau visai. Va, ten yra vonia. Visko, ko reiks, ten rasi.

- Oo, dėkui, - nutęsiau. - aš trumpam, - ir įlindau į tą kambarėlį… Na, tai beveik kaip mano kambarys. Sukikenau.

Labai graži vonia: juodos plytelės, o ant jų kažkokie ornamentai. Šiokie tokie baldai - purpurinės spalvos, o rankšluoščiai balti… Labai idomiai atrodo. Greitai nusirengiau ir prileidau į vonią vandens. Na, tai nebus taip trumpai, kaip žadėjau Kailui.

Šiltas vanduo, graži aplinka, kvapnūs daikteliai - aplink mane. Ko dar norėti?

*****

Iš vonios išėjau visiškai rami. Tikriausiai taip nuteikė eukalipto žvakės, kurias užsidegiau iš neturėjimo ką veikti vonioje.  Visa kvepėjau eikaliptu. Plaukai buvo šlapi, pusė nugaros jau buvo šlapia. Bet namuose ganėtinai šilta, kad išdžiūtų. Nu žiauriai gražūs namai, negaliu atsižiūrėti.

- Jau baigei? - atsklido Kailo balsas iš svetainės.- Padariau kavos, - pridūrė.

Va, kavos visai norėčiau, kad neužmigčiau ryte.. Dabar… dar tik dešimt valandų ryto.. Shit, dar ilgai būsiu atmerkusi akis.  Nubėgau į koridorių ir pasidėjau tašę su drabužiais šalia batų dėžės.

Svetainė.

- Štai, imk, - padavė man į rankas puodelį. Labai karšta, bet gera. - Kaip sekėsi? - nusijuokė pamatęs mano plaukus.

- Kas yra? - išsprogdinau akis.

- Paskui tave plaukia upė, - parodė taką kur aš ėjau… visur pilna vandens lašų.

- Och, bliamba. Tuoj išvalysiu, - padėjau puodelį ir apsisukau eiti, bet… - O iš kur gauti skudurą?

- Nieko nedaryk, tuoj išdžiūs. Gerk savo kavą, - parodė į mėlyną puodelį. Ką ten puodelis - kibiras. - gal nori valgyti?

- Ne, ačiū. nieko nebesiūlyk, nes apsivemsiu, - šyptelėjau jam. O jis visiškai be išraiškos. Susimėčiau… - Tai tu vienas gyveni?

- Ne.. tėvai išvykę, tad aš vienutėlis.

- O neturi sesių ar brolių? - gurkštelėjau.

- Turiu vyresnę sesę, bet ji dabar Danijoje su vyru, - atsigėrė taip pat.

Niekada nemąsčiau apie ką šnekėčiau su savo priešu. Kailu. Keista man labai.. Niekaip neatsikratau to jausmo.

- Štai ir aš, - kažkas sušaukė prie laukinių durų. Aš greitai pašokau, ir vos neišpyliau kavos. Padėjau puodelį ant stalo ir atsistojusi pasiruošiau bėgti. Slapčiomis akimis žvalgiausi.

- Kas čia? - uždususi paklausiau Kailo. Jis sukikeno, ir vis dar sedėjau taip atsipalaidavęs kaip ir pirmais.

- Čia Pjeras, - ar man pasirodė, ar jis pamerkė akį? pff.. kokia pieva..

- Oo, Deli, ir tu čia, - nustebęs nusišypsojo.

Rodyk draugams

44 skyrius

- Hm? ko čia… - murmtelėjau.

- Ko čia guli ant stalo išsidrėbusi? - vėl nusijuokė. Pagaliau išdrįsau atsisukti, ogi ten - Kailas.

- Koks tavo reikalas, - nusukau galvą nuo jo. Tuoj, jaučiu, užknarksiu net akių neužmerkusi. o dar tas gaidys mane čia nervuoja.  - Dink iš akių, Kailai.

- Oj oj, ko tokia pikta? - Prisėdo šalia. - Kur tavo angelas sargas - Maiklas? - pradėjo vartyti valgiaraštį.

- Nėra jo, - atsisukau į jį, nors ir kaip nemalonu buvo. - O tavęs taip pat galėtų nebūti, - šiurkščiai pareiškiau, o jis į mane atsisuko rimtu veidu.

- Kodėl mane taip varinėji, Deli? Aš tau nieko blogo gi nedarau… na, bent dabar, - šyptelėjo, ir iš jo veido nebeliko to rimtumo.

- Ha… Dabar, - pasišaipiau. - Taigi, ačiū, kad aplankei, prisėdai ir t.t. bet man jau laikas, - atsistojau ir užsimečiau tašę ant peties.

- Kodėl taip greitai? - neleido man praeiti. - Norėjau pašnekėti su tavimi truputį.

- Apie kąą? - vos nesušaukiau. - Žinai, kiek tu laiko mane kankinai? Ir dar dabar aš turiu per prievartą su tavimi, kvailiu, šnekėti?  Pamąstyk, tuščia savo makaule, - patapšnojau jam per galvą ir prasispraudžiau pro jį į koridorių.

- Palauk, Deli, - parbėgo man iš paskos. Bliamba, kas jam yra?

- Nu?

- Jei nori galiu tave pakviesti pas save į namus, - šyptelėjo.

- Kąą? Į tavo namus? Nejuokauk, - sukikenau.

- Kodėl? Aš matau, kad nori miego, o pas mane nieko nėra dabar… Tėvai išvykę į kelionę, O aš vienas gyvenu, nebent kartais ateina Pjeras, bet ir tai retai. Tikrai.

Kaži, ko jis čia toks geras pasidarė… Man kažkas įtartina.

- Ko čia toks geruolis pasidaręs? - primerkiau akis.

- Ne geruolis, bet, kaip sakiau, matosi, kad blogai atrodai ir jautiesi, kad ir koks žmogus buvau ar dar esu, kitiem nesunku padėti, - paėmė iš manęs tašę.

- Hmm.. Tikrai galiu? - po velnių, užkibau.. Bet nuovargis jau nekreipia dėmesio į visokius atsargumo signalus.

- Taaip, - nutęsė ir praleido mane pro duris laukan.

Kol važiavom jo mašina link jo buto, mąsčiau apie Maiklą. Gal jis manęs jau nebeieško po to, kai nerado namuose. Gal jau sėdi su mano tėvu kokiame angare ar dar kur…  Yra viena gera pusė, kad tie chuliganai tikrai nežinos, kur aš būsiu. Nes paskutinis žmogus pas kurį eičiau ištikus bėdai tai - Kailas. Ir visi mano pažįstami tą tikrai žino.

- Kailai?

- Nu? - pasisuko į mane nežiūrėdamas į kelią.

- Ačiū tau, - šyptelėjau mieguista šypsena.

- Nėr už ką, - atsakė ir nusuko akis į kelią.

Kailo namai tai… WOW. Žiauriai gražūs. Tamsiai raudonos spalvos baldai, o sienos šviesesnio ar balto atspalvio. Į jo butą įėjau kaip mažas vaikas pamatęs didžiulį čiulpinuką. Nesuvokiamai pasakiška.

- Jau gali užsičiaupti, Deli, - nusijuokė Kailas. Aš, tiesą pasakius, prispaudžiau su ranka  smakrą, kad vėl neatsidarytų.

- Ei, ar aš tau ko nors nesutrukdžiau?

- Kaip suprast?

- Nu, gal norėjai ką nors padaryti, bet pamatei mane nulūžusią prie lėkštės…

- Ne ne, aš tik šiaip vaikščiojau. Man spaudžia galvą būti vienam namuose, bet dabar… esu tu, tad bus gerai, - šyptelėjo.

Rodyk draugams

43 skyrius

Jau prašvito tiek, kad galėčiau puikiai viską matyti. Mašinos pro mane važiavo dideliu greičiu, o jose sėdintys žmonės neakreipė dėmesio ir nesuprato, kas manyje dabar dedasi.

Širdis vis dar šokinėja, kaip milžiniškoje karuselėje, aukštyn žemyn, kairėn dešinėn… Nežinau, kaip nurimti, nors tikrai nematau jokių pavojaus ženklų. Prisėdau ant suolelio. Šalta. Gi ankstyvas rytas. Užsivilkau storą džemperį, kuris užėmė pusę mano tašės. Ir ši nebeatrodė jau tokia sunki.

Kaži ką daro Maiklas, Dominykas ir Dali. Ar jie manęs ieško? ar galvoja, kad viena likusi kažkur užsimušau ir t.t. Nu, turiu negalvoti apie juos dabar, na, kol kas. Kol pati ką nors padarysiu, kai pabėgsiu.

Autobusas toks pats, kokį ir visada matau - apšepęs, spalvos baisiai nublukusios, o garsas, kurį jis ką tik išleido, driokstelėjo kaip atominio ginklo sprogimas. Greitai įlipau ir, sumokėjusi vairuotojui už bilietą, nusvirduliavau į autobuso vidury.

Aš nesu kokia nors žiauri pesimistė ar sena bobulė, kuri yra viskuo nepatenkinta.. ne. Bet tikrai kažkas įmynė į pyragėlį, kuris sukūrė autobusui tinkamą atspalvį. Žmonės sėdi susiraukę, o maži vaikai, kurių tik gal keli, šūkčiauja, kad nepaprastai smirdi. Dėl jų negalėjau sugalvoti, kur man reiktų pabūti kurį tai laiką.

- Panele, jums reikia lipti, - pasakė pagyvenusi moteris. Pažiūrėjau į ją klausiančiu žvilgsniu. - Ant jūsų lapelio taip parašyta, mieloji, - pabandžiau jai greitai nusišypsoti ir beveik tekina išlipau iš dvokiančio autobuso.

Lauke jau buvo šilčiau. O aš išlipau prie didžiulio prekybos centro, kuris vadinasi “Soleil”. Neseniai ten buvau, kai man reikėjo sportinių batelių bei suknelės. Bene jis taip anksti dirba? Juk dabar 8 valandos ryto.. Žmonių viduje nelabai matau.

Stiklinės durys atsivėrė ir pasigirdo muzika iš sienų. Buvo labai šilta, tad nelaukusi nusimečiau džemperį nuo savęs ir pasikabinau ant rankos. Negalvojau taip, bet žmonių buvo. Buvo jų maisto prekių parduotuvėse bei dovanų skyriuje. Šiek tiek mažiau stovėjo saldumynų bei kvepalų prekyvietėse.

“Brrr..” - sugurguliavo mano pilvas. Prisiminiau, gi aš jau ilgai nevalgiau. Tad pasukau link restorano, kuris buvo labai didelis, gal net per didelis, nes ten niekas beveik nesilankydavo. Bet man jis patiko. Daug tamsios mėlynos spalvos su tamsiai raudonais raštais.

- Labas rytas, - sušnekėjo jaunas vaikinas man iš kairės. - Sėskitės prie staliuko esančio netoli lango, ten labai gažu, - šyptelėjo balta dantų eilė. Aš nusišypsojau taip pat.

- Labas rytas, dėkui, - paėmusi tašę stipriau nuėjau, kur liepė vaikinas. Ten, išties, buvo labai gražu. Atsisėdusi pamačiau, kad vaikinas atėjo kartu su manimi.

- Žinot, ką valgysit? - maloniu balsu paklausė. Nejau jų čia taip moko?

- Ne, aš ką tik atsisėdau, - šiurkščiau atsakiau. - Bet kokie yra pusryčiai? - nusileidau. Atsipūtusi pajaučiau, kad galėčiau vietoj užknarkti, net akių neužmerkusi.

- Yra kiaušinienė su skrudintu kumpiu bei svogūnais apkeptais svieste, - išpyškino. Pusės nesupratau.

- Gerai, tada gali man jį atnešti, - šyptelėjau.

- Ir, manau, kavos, ar ne? - suprunkštė, kai pažiūrėjau į jį primerktomis akimis.

- Taiiip, - nutęsiau. - Puodą.

- Tuoj pat, - ir nurisniavo takeliu.

Valgiau tikrai skaniai. Prancūziški pusrytėliai. Jau seniai pačiai nereikėjo pusryčių darytis, tiesą pasakius. Kava taip pat pasigardėtina.

- Deli? A miegi? - pažįstamas juokas. Shit.

Rodyk draugams

42 skyrius

Iš tamsos lengvai išžingsniavo Maiklas.

- Per kelias minutes susitvarkiau, ir nulipau čia. O kur jūs taip ilgai krapštėtės? - šiokia tokia šviesa apšvietė jo šypsantį ir šiek tiek pašaipų veidų.

- Eik tu po velnių, žinai Maiklai, - sušaukiau. Greitai apsisukau ir patraukiau laukan iš laiptinės.

Keista, nes nieks nesivijo, matyt galvoja, kad bus taip, kad aš sustosiu čia ir viskas. Bet, gaila jiems, nes aš išeinu. Grįšiu į savo namus, susirinksiu daiktus ir išvyksiu. Nežinau kur, nežinau kaip, bet išvažiuosiu nuo visų šitų nesąmonių. Užkniso jau.

Jau nuėjau maždaug.. kelis kilometrus, bet nieks nesivija. Nu ir gerai, jiems bus lengviau be manęs. Nereikės žiūrėti ar nepaslydau ant kokio šūdo, ar bėgu iš paskos, ir ar nekriokiu. O kodėl aš taip susireikšminu? Taigi čia tik Maiklo darbas. O darbą galima bet kada mesti. Čia viskas paprasta.

Jau netoli savo namų. Truputį turėjau pinigų, tai pavažiavau autobusu pro kelis kvartalus. Atrodo, kad tuoj turėtų pradėti švisti.

*****

Namų durys neužrakintos. Lėtai jas pravėriau, gerai, kad mūsų pateptos su kažkuo, kad negirgždėtų. Bet pala… O jeigu tas vyras dar yra mano namuose? Ką aš darysiu? O, velnias. Visai nepagalvojau. Per daug kvaila, kad galvočiau apie kelis dalykus iš karto. Pasiduodu savo jausmams ir darau tai, ko nereikėtų. Bet vis dėl to, aš jau viduje ir stoviu toje vietoje, kur turėjo būti tas vyras. Na, mes jį ten surišome.

Nubėgau į virtuvę, savo kambarį, tėvo… bet nieko niekur nėra. Fūū.. Kaip gera.

Grįžau į savo kambarį ir griebiau didesnę tašę nei prieš tai. gerai, kad turiu tų rūbų daug. Kitaip, reiktų pinigus leisti dar ir ant jų. Susimečiau būtiniausius. įsidėjau į piniginę savo kortelę su universitetui skirtais pinigais. Jeigu mirsiu, man vistiek jų nereikės.

- Deli? - sušuko kažkas apačioje.

Nors šviesos nejungiau viską mačiau puikiai. Sunkoką tašę permečiau sau per petį ir tyliai pradariau duris.

- Deli? Ar tu čia? - atpažinau Dali balsą. Dali? Ką ji čia veikia? - Aš žinau, kad tu čia.. Aš pati bučiau ėjusi į savo namus. Be to, žinau, kad tu tikrai jaudinaisi dėl Maiklo ir supykai ant jo, kad jis taip lengvai šneka tau įtemptoje situacijoje. Klausyk, jis nenorėjo. Jis galvojo, kad tai tave šiek tiek nuramins, jei žinosi, kad jam nieko blogo nenutiko. Ei, Deli, išeik. Einam su manimi į mašiną ir važiuosim į kitą miestą visiškai.

Tylėjau prigludusi prie tėvo durų. Ji dar buvo apačioje, tačiau atrodė, kad ji šneka tiesiai man į veidą. Paspaudžiau durų rankeną. Ir jos atsivėrė, čia buvo žymiai šviesiau, kadangi per visą sieną yra langas su durimis į balkoną, o lauke jau gana šviesu. Žinau, kad iš tėčio balkono labai lengva pasprukti, ten yra vijoklinės kopėčios, ant kurų turėtų augti mūsų gėlės, tačiau taip nėra, nes aš jų nepasodinau.

Prieš išeidama į balkoną vėl suklusau.

- Dominykai, čia jos nėra. Tikriausiai ji pabėgo ir pasiklydo, - jo jo, pasiklydau savo namuose. Aš ne tokia kvaila gi.

- Einu aš į viršų, gal ji užmigo? - Pradėjo trepsėti per laiptus.

Gretai pradariau plastikines balkono duris ir išbėgusi į balkoną persisvėriau per jo tvorą. Gerai, nieko nėra. Apžergiau tvorą ir pastačiau koją ant briaunos, kitą perkėliau taip pat lengvai. Įsikibusi į kraštą nusliuogiau iki vijoklinių kopėčių. Tikiuosi, kad jos mane atlaikys.  Padėjau kairę koją ant jų, vėliau ir kitą ir nenulūžo. Oo, kaip gerai. Taigi greitai nusliuogiau apačion. Pasislėpusi už šermukšnių krūmo, pažiūrėjau namo vidun. Ten vaikščiojo Dali, laikydama stiklinę savo rankoje, kitoje laikė telefoną. Kaži kam skambina? Išgridau virš savęs, balkone, žingsnius, kurie liovėsi, kai užsidarė balkono durys.

- Ne, jos tikrai čia nėra. Skambink Maiklui, - daugiau nebegirdėjau, nes iš visų jėgų pasileidau bėgti prie kiemo vartelių,  į kaimynų kiemą.

Pribėgau kelią, kuriame dar važiavo tik kelios mašinos. Nuėjau į netoli esančią autobusų stotelę.

Pagaliau noriu padaryti ir pati. Kai niekas nepadeda, nepasiūlo, neliepia. Tik aš ir aš. ir jei ką, mirsiu tik aš.

Sorrrrrrrry, kad tiek ilgai nerašiau, net mėnesį su viršum. Žinau, kad reikėjo susiimti ir parašyt nors po truputį, bet.. neina. Be to, beveik dvi savaites buvau Vokietijoje.  Tad ten neturėjau kada rašyti. Dabar turiu truputį sugalvojusi ką rašysiu tad gal nenutrūks taip ilgam ši istorija.. :))

Be to, Su naujaisiais 2011 metais visus.

Bučkis,
Eglė

Rodyk draugams

41 skyrius (2)

Tvirčiau suspaudžiau Dali ranką. Namo kraštą pamačiau tik tada, kai mano akiratyje atsirado laukinis žibintas.

- Kur dabar eisim? - paklausiau Dali.

- Manau, kad mums reikia peršokti ant kito namo stogo, štai čia, - parodė su pirštu į visai šalia stovinčio namo lygų stogą. - Ir tada, nueiti į laiptinę, - paleido ranką.

- Gerai, bet kur Dominykas? Jis gi čia lipo, - pradėjau jaudintis. Viskas dėl manęs… Visi tie žmonės… ką mano tėtis tokio padarė, kad reikia taip atlyginti?? Bet niekas man dabar negali atsakyti. Reikia pačiai išsiaiškinti. Ir jeigu, Maiklui bus viskas gerai, aš iš jo ištrauksiu, jis tikrai turėtų žinoti.

- Joo… Bet tikriausiai jis apačioje.. Tikrai nemanau, kad jį galėjo nušauti… - sunerimo vėl Dali.

- Ei, durnės jūs…… atsisukit, - sušuko kažkas man už nugaros. Atsisukau, bet nieko nematau, nors akys jau priprato prie tamsos. - Nu bliamba, ne čia žiūri, - sukikeno Dominykas? Aaa, dominykas.. Fuuu.. - Aš už durų.

- Dominykai?? - sušuko Dali laimingu balsu ir nulekė jo pusėn. Aš, aišku, lėtai paskui ją. - Kur tu taip ilgai buvai? - vos nesurėkė jam į veidą, bet aišku prieš tai pabučiavo.

- Ai.. Čia nieko nebuvo, tai galvoju, panervuosiu truputį jus, - nusijuokė. - Be to, visi tie vyrai dingo kažkur… - apsidairė.

- Žinai, nelabai smagu buvo ten tam kampe stovėti, - pasiskundžiau.

- Eik eik? - nusišypsojo. - Mums reikia peršokti tą tarpą tarp namų ir eiti į laiptinę, - paliepė.

- O kaip Maiklas? - paklausiau.

- Jam viskas bus gerai… Jam visada viskas gerai būna, - šyptelėjo, ir tariamai pažiūrėjo man į akis. Aš prunkštelėjau ir apsisukau.

- Gerai, tai gal galim greičiau? - dabar pasiskundė Dali.

- O Dieve, kodėl aš turėjau su merginom terliotis??? - iškėlė rankas į viršų.

- Ką čia nusišneki? - sušaukė Dali, o aš nusijuokiau.

- Juokauju gi, - prunkštelėjo Domis. - Bėgam, čia nedidelis tarpas, tik metro ilgio, man atrodo.

Nu tai mes ir bėgom, ir šokom, ir peršokom.. Wow, taip džiaugiausi, kad nenuslydau į apačią.

- Dar ilgiau negalėjot?? - nuobodžiaujantis balsas iš tamsos. Kąąą??

(Sorry, kad nerašiau, bet net pačiai labai nervas ėmė, kad nieko nesugalvoju)

Rodyk draugams

41 skyrius(1)

Girdėjau tik savo tylų trūkčiojantį kvėpavimą. Atrodė, kad Dali išvis nekvepuoja. Truputį nustojau kvėpuoti ir įsiklausiau. Aaa, va, ji nemirė, dėkui Dievui…

Tikrai jaučiau, kad kol kas aplink mus nieko nėra. Tai negalvodama pradėjau čiupinėti pistoletą. Jis šaltas, sunkus ir neapsakomai grubus merginos rankose. Dali tikriausiai net nejaučia, kad turi tokį ginklą savo rankoje.  Paliečiau gaiduką, ir prisiminiau, kad Maiklas sakė, kad jie užtaisyti, greitai patraukiau pirštą.

Na, nemėgstu skųstis, bet jau tikrai per šilta ir per ankšta mums čia stovėi. Dali jau taip pat garsiau kvėpuoja, o aš, žinoma, kaip koks širmis po lenktynių.

- Dali… - sušnabždėjau ir ji atsisuko. Jos kakta buvo šlapia nuo prakaito, mano tikriausiai taip pat. - Bet jis nieko mum nesakė, jei kas nors atsitiks blogai… mes negalim čia dar ilgai stovėti. Gal mums reikia pažiūrėti ar ką, - mačiau, kad ji mąsto.. ir gana įtemptai. Vėliau linktelėjo.

- Nežinau, keista, kad jis negrįžta, - pažiūrėjo į šviečiantį laikrodį. - jau čia stovim apie 20 minučių. Per ilgai… - nutilo. Dabar ji susinervino.. nereikėjo nieko užsiminti.

- Klausyk, nesijaudink, gal tiesiog kur nors užstrigo. Be to, jokių šūvių ar šūksnių negirdėjom, - atsidusau, ji taip pat.

- Taip. Palaukim dar penkias minutes. Turėtų  grįžti, - suspaudė mano ranką.

Tos penkios labai greitai prabėgo. Matyt dėlto, nes apie nieką negalvojau.

- Viskas, nebegalim daugiau laukti. Jeigu jis tas duris ant stogo atidarė, tai jos turėtų būti praviros taip? - linktelėjau. Buvau nusiteikusi veiksmui, tiesiai šviesiai pasakius, norėjau su kuo nors pasimušti. Nuo to mano veide atsirado šypsenėlė.

Kaip buvom susikibusios už rankų, taip ir likom. Visą tylų kelią iki durų. Jos buvo šiek tiek pravertos. Pabandžiau jas stumtelti ir jos lengvai prasivėrė. Dali įėjo pirma, o aš paskui ją.

Laukė buvo kaip juodo guašo indelyje, labai tamsu. Eidama vis galvojau, kad mes nepamatysim namo krašto ir nukrisim ant plento.

( Šits truputį trumpas)

Rodyk draugams

40 skyrius

- Chmm.. rimtai, gal nusiraminkit? - pastebėjęs mano susinepatoginimą, pasakė Maiklas. hmm.. Neblogai.

- Oj, atsiprašom, - susigėdo Dalija. - Mes tik…

- Nesvarbu, - numojau legvabūdiškai ranka. Pažiūrėjau į Maiklą. Jis buvo suskiaupęs, bet nesupratau dėlko. - Ei, kas yra?

- Ša.. - greitai sustabdė mane Šoferis… Kas čia dabar? Dominykas atsistojo ir priėjęs prie lango, pažiūrėjo per užuolaidą į lauką. - Kažkas tykoja mūsų.

- Iš kur tu čia ištraukei? - pašiurpau, bet visgi įsijungė mano smalsumo režimas.

- Jie apsupo tavo namą, Maiklai. O sakei, kad bus čia saugu, - susierzinęs tarė Dominykas.

- Aš nežinojau, kad jie nutuokia, kur aš gyvenu, - aiškinosi Maiklas. Kažkas subarškėjo Maiklo miegamajame. Pašokau.

- Ei… ar jūs girdėjot? - Tyliai paklausiau. Visi linktelėjo. Maiklas greitai užlipo ant kėdės, kurią prieš tai prislinko prie kažkokios spintos. Ir atsidaręs dureles, ištraukė didelį juodą krepšį. Nulipo ir padėjo jį ant stalo.

- Klausykit. Visi imam po vieną šautuvą ir jei pamatysit kokį nors nepažįstamą mūsų namuose iškart šaukit, supratot? - greitai sulinksėjau. paziūrėjusi į Dali, nustebau, nes ji visai nebijojo, bent man taip atrodė, nes ji išvis nedrebėjo, ar kaip kitaip nerodė savo baimės. nes aš tai, imdama šautuvą iš stiprių Maiklo rankų, drebėjau. Na, dar ir kaip.

- Kur dabar eisim? - paklausė Dominykas, kuris buvo apsikabinęs Dali. JI vos nemetė savo šautuvo iš rankos į ranką. Pff… reikia kur pasislėpt dar iššaus netyčia.

- Mums reikia užlipti per laiptinę ant stogo ir tenai galėsim peršokt ant kito namo… Sekit paskui mane, - pasakė ir tyliai užgesinęs šviesą virtuvėje paėmė mane už rankos…

- Echem, - sukrenkščiau. Jis atsisuko. - Gal nbūtina laikyti mano rankos, prašau? - Maiklas pleido mano ranką ir nesupratęs liepė sekti jį.

Nors tie jo namai atrodė tokie nedideli, tamsoje jie buvo lyg labirintas. Nesiskundžiu regos problemom, bet kelis kartus užkliuvau už kažko. Kartą vos nenudribau, ir pagaliau suvokiau, kodėl jis man davė savo ranką… nes žinojo, kad aš kliuvinėsiu.

- Gal vis dėlto, duotum ranką? - po kelių sekundžių tariau. Jaučiau, kad jis pašaipiai išsišiepė. Okay.

- Klausykit, mes esam kolidoriui dabar, tai… manau, kad mums reikia pribėgti prie laukųjų durų ir išeiti ramiai, be jokių garsų. Nors dar, per tas kelias minutes, negirdėjau nei vieno pašalinio garso. Dominykai? - šnibždėjo.

- Nu? - Greitai iš tamsos atsiliepė. Jaučiau, kad šalia manęs stovi Dali.

- Eik su merginomis ant stogo. Greitai ir tyliai. O jeigu pamatysi ar išgirsi kąnors esant ant jo, eikit į sandėliuką ir truputį ten palaukit, aš ateisiu, - spustelėjo mano ranką, kuri durnai virpėjo. Nieko negaliu padaryti, ji pati šokinėjo Maiklo delne.

- O kur tu? - vos nepyktelėjęs paklausė Domis.

- Man reikia apsižvalgyti ir paimti kelis daiktus. Greičiau eikit, - paleido mano ranką, tačiau ant peties pajaučiau šilumą.

- Deli, paimk šautuvą kita ranka ir duok man šią. Truputį pasivaikščiosim, - gana linksmai pašnibždėjo Dali. Bliamba, jeigu viskas baigsis, ji man turėtų pasakyti šį receptą, kaip nebūti nervingai sudėtingose situacijose.

- Aha, gerai, - suspaudžiau drebančia ranką šaltą pistoletą, kita isikibau į Dali, ir mes pajudėjom.

-Eikit man už nugaros, ir stenkitės nevaikščioti kaip drambliai, - pravėrė duris, ir mus aogaubė kolidoriaus šaltis. Oda ir ant jos esantys plaukeliai pasišiaušė.

Kolidoriuje buvo šokia tokia mėnulio šviesa, kuri sklido pro langus, ir tai padėjo man už nieko neužkliūti, kol užlipom laiptais į trečią aukštą. Ten buvo tamsiau, ir lubos nebebuvo taip aukštai, kaip žemesniuose aukštuose.

- Dabar… Palauk, paleisk ranką, mieloji, - sušnibždėjo Dominykas. Nu va, ne aš viena jaudinuosi. Šyptelėjau. - Aš turiu atidaryti duris ant stogo, tad jūs turėsit pabūti dviese. Eikit va čia, - nustūmė į kažkokį šaltą, purviną ir juodą kampą. - Būkit tyliai, ir jei viskas bus gerai, aš ateisiu jūsų pasiimti, ok? - mes abi šniurkštelėjom ar numykėm, nesupratau, bet žodžiu, jis suprato. - Iki, - čiukšt ir tylu.

Nu va, šiokį tokį pabandžiau, be to, ne toks jau trumpas :) Tikiuosi patiks, komentuokit ir nykštukus spauskit :))
Dėkui, kad laukiat ir skaitot,
Eglė

Rodyk draugams

←senesni