BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

39 skyrius

- Ei… - sutrikęs numykė Maiklas. - JAu atsibudai? - nusišypsojo. Į mane sužiuro taip pat dvi poros akių. Išraudau.

- Hmm.. Sveiki, - pasisveikinau ir pradėjau judėti arčiau jų.

- Sveikutė, - linksmai pasisveikino vaikinas, o mergina tik nedrąsiai palinktelėjo. - Nori ir tu žaist?

- ne… gal kitą kartą, bet galbūt kas nors norit kavos? - paklausiau.

- Taip būtų neblogai, nors ir vėlus vakaras, - šyptelėjo Vaikinas.

- Aha man irgi padaryk. Dali, nori kavos? - švelniai paklausė raudonplaukės merginos.

- Hmm.. gal yra arbatos? - šyptelėjo man mergina, aš - jai taip pat. Jos balsas buvo netvirtas, gal net… šiek tiek susikaustęs, nežinau. BET JI NEATRODĖ  SKRIAUDŽIAMA…

- Nežinau.. reikia truputį pasižvalgyti po šią patalpą vadinamą - virtuve, - plačiau nusišypsojau ir pažvelgiau į Maiklą. jis šveniai šypsojo ir žiūrėjo į mudvi, kaip ir tasai vaikinas. - Nori eiti su manimi? Ar dar žaisi šį materialų žaidimą? - pasisukau šonu į virtuvės pusę.

- MAnau, kad eisiu, - atsistojo. Ji buvo šiek tiek mažesnė už manę, bet stambesnė.

- Nu tik nevarykit ant Monopolio, gerai? Čia neblogas žaidimas tik, kad greit atsibosta, - nusijuokė šviesusis vaikinas. Aš tik šyptelėjo ir draugė su mergina nuėjau virtuvėn.

Pradėjau darinėti visas spinteles. Čia viskas atvirkščiai, nieko nesuprantu. Indai - apatinėje spintelėje, o produktai (kai kurie) apatinėse. Šiaip taip radau spintelė su arbatomis, o jų buvo tikrai nemažai.

- Kokios norėtum? Aviečių, mėtų, žalios ar juodos? Čia jų begalo be krašto yra, - sukikenau.

- Nežinau… Galbūt aviečių. O yra cukraus? - šiek tiek drąsiau prašneko.

- Ammm… Va, štai čia prie arbatinuko. Čia viskas durnai sumaišyta, - mergina nusijuokė. Paėmiau keturis puodelius ir padėjau šalia arbatinuko. Į du sumečiau aviečių arbatos maišelius, į kitus du - įdėjau po šaukštelį kavos. Manau, kad nereikėtų per stiprios daryti.

- Tai… tu Deli, taip? - kai laukėm, kol užvirs vanduo manęs paklausė mergina.

- Taip tai aš. O tu būsi Dali? - nusijuokiau, nes mūsų vardai gana panašūs. ji sukikeno.

- Taip mane vadina, bet visas vardas - Dalija. Tu čia gyveni ilgai? - apsidairė.

- Jei gyvenčiau, ar būčiau taip ilgai ieškojusi arbatos? - nusijuokiau. - Juokauju, tik šiandien atėjau čia. Ilga diena, kitaip nepasakysi, - šyptelėjau. Prisiminiau tą vyrą, peilį ir vazą, su kuria jam vožiau.

- Ai nu taip. Aš jau gal metus tampausi su tuo storžieviu - Dominyku, - nusijuokė Dali.

- Kodėl? jis tavo “apsauginis”? - suklusau.

- Na…. taip… lug ir, - šyptelėjo. - Tėtis ir mama kažkur išvažiavo ir pasakė, kad mane nuo šiol prižiūrės šis jaunas vyriškis. Aš greit sutikau, nes jis man patiko, - nusijuokė. - Bet kartais knisa, kai negali niekur išeiti, - palinkčiojau.

- Man panašiai, tik kad dar tai trunka tik kelias savaites. Ir aš turiu tik tėtį, - atsistojau, kai išgirdau arbatinuko šnypštimą. Užpylusi kavą pašaukiau Maiklą ir jis atėjo su tuo vaikinu - Dominyku.

- Nu tai kaip sekėsi misija: ” Arbatos paieška virtuvėje” ? - nusijuokė Maiklas. Gal jis kažko įkalė ar ką? Nuo šios minties nupurtė.

- Pas tave čia viskas sumaišyta, kad neina surasti, - nusiskundžiau.

- Aš tau sakiau, - kumštelėjo Šoferis Dominykui.

- ką? Ką sakiai? - abi su Dali paklausėm ir nusijuokėm, kai supratom, tai pasakiusios kartu.

- Na, Maiklas sakė, kad esi valdinga… dabar matau, - vups, nuraudo manieji žandukai. Dali atsistojo ir priėjusi prie Dominyko jį apsikabino. bet ne paprastai, o taip meiliai…

- aaišku, - nutęsiau. - Štai jūsų kava, - atsisėdau prie stalo. Dorotė atnešė sausainių tai viena atsisėdusi pradėjau juos kramsnoti. Užsitęsė tyla. - Kas? - paklausiau atsisukusi į juos.

- Net nepasiūlai? - parodė Maiklas į stalą.

- Taigi čia tavo namai ne mano, - nusijuokiau ir toliau žiūrėjau jam į akis. jis jas primerkė. Kas čia dabar? - Nu gerai, ar norėtumėte atsisėsti? - “tipo” mandagiai paklausiau. Dali nusijuokė. Bet vėliau priėmė mano pasiūlymą ir atsisėdusi pradėjo kartu valgyti. Vėliau prie mūsų prisėdo ir vaikinai.

- Tai… Ką veiksime? - paklausiau, kai pabodo sedėti tyloje ir klausytis Dominyko ir Dali kvailų meilių žodelių. Tikriausiai atrodžiau kaip burokas. Pff.. Dėl ko?

Rodyk draugams

38 skyrius

- Net nesu raudona, - nusiskundžiau. - Be to, per tamsu, kad pamatytum, - nusivaipiau.

- Tai ko norėjai paklasuti? - paklausė pavartęs akis.

- Kiek valandų? - greit paklausiau ir nusukau akis į televizorių.

- 20:45, o ką? - sukikeno. - Žadi kur nors eiti? Nagi, sakyk, ką norėjai sakyti…

- Na, atasimeni… - nutilau. Įkvėpiu ir varau… Na. - Atsimeni tą vakarą, kai tu man “tipo” padarei staigmeną? - Papurtė galvą. - Nu kai tėtis grįžo…

- Ai jo. Buvai pašėlusi tada…

- Ša. - sudraudžiau. - Ir tada aš su draugėm nuėjau į kiną, o kai grįžom radau tave girtą…

- Deli, sakyk tiesiai, - uždegė šviesą, o aš atsisukau į jį.

- Atsimeni, kai mane pabučiavai? - jis sutriko. Matis, kad nežino, ką sakyti. - Gerai, nesvarbu… - šyptelėjau. - Tik buvo įdomu, supranti…

- Atsimenu, Deli, - širdis pradejo šokčioti manoj krūtinėje. Kaip jis? Taigi girtas… - Ten nebuvo toks jau labai stiprus gėrimas, - šyptelėjo.

- Nu va, sužinojau ir…

- O tau patiko? - ohoho, ką žinau. Šiaip tai nesitikėjau tokio klausimo..

- Ką žinau.. Tai… hmmm. buvo pirmass…

- Pirmas kartas? - jo antakiai pašoko iššoko į viršų, o burna prasivėrė. - O ne… aš sugadinau…  Bliamba dar girtas, - nuleido galvą. Aš išsišiepiau.

- Nieko tokio. Pasimėginti taigi galima, - nusijuokiau. Jis pakėlė liūdną galvą.

- Atsiprašau, Deli, - šyptelėjo. - Negalėjau paglvoti, kad tokia graži mergina dar nebuvo bučiavusi vaikino ir… na, supranti, šiek tiek atsipalaidavau… - nusijuokiau.

- Matyt, ne man skirta mainyti vaikinus, - liūdnai šyptelėjau. - Šiek tiek trenkė nuo tavęs tuo gėralu, bet nesvarbu, - nusivaipiau. Maiklas šyptelėjo linksmesne gaida.

- Gerai… - sušiaušė mano plaukus stodamasis. Pala, aš mažas vaikas ar ką??

- už ką čia… - norėjau sumurmėti.

- Nesipykim šiandien gerai? Nors vieną dieną prašau… - šelmiškai šyptelėjo. - Einu į dušą. Bandyk miegoti, Delili, - nusijuokė.

- Ahaa… - numykiau. Nu neįmanoma, kad užmigčiau dabar. Ypač po tokių žinių.

Ojj… Puiku, kad nors ne aš viena tam kambarį stovėjau… Be to, jis tiesiogiai man, tikrai nieko nejaučia. Jam patinka mano draugė Ana. Ir man dėl jų labai gera. Savo draugėm negaliu pavydėti… ypač vaikinų. Taigi jų daugybė, tiesa? Na tokių romantiškų… gražių ir mylinčių? Ech… jų yra…

\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\

- Eik tu sau, ką čia darai? - nusijuokė merginos juokas, kurio neatpažįstu, nes pirmą kartą girdžiu.

- Nu atsiimu tavo pinigus, dunduke, - nusijuokė nepažįstammo vaikino balsas.

Pakeliu galvą nuo pagalvės. Aš viena Maiklo kambaryje, o kur jis? Atsisėdau. Paimu nuo staliuko mažą mėlyną laikroduką… 23:53 vakaro. Buvau užsnūdus tikriausiai.

- Nu patrauk savo tą batą… čia mano gatvė, - linksmai liepė (Maiklas?) balsas, kurį tikrai žinau.

Nesuprantu.

Atsikėliau tyliai iš lovos. Įsmukau į savo tympkes ir nusimovusi Šoferio maikę, užsidėjau savo kažkokią dribeną.

- Aa, Maiklai? - tyliai paklausiau pravėrusi duris. Svetainėje degė lempa, kuri apšvietė tris jaunus žmones.

Sedėjo šviesiaplaukis vaikinas, toks pats aukštas ir stiprus, kaip Maiklas. Prie Maiklo sedėjo raudonų plaukų mergaičiukė.. galbūt mano metų, nežinau. Jie žaidė monoplį. Pravėriau plačiai duris ir leidau joms truputį atsitrenkti į sieną… Na, norėjau, kad mane išgirstų…

Rodyk draugams

37 skyrius

- Taigi… Mano močiutei niekada nepatiko mano mama, na, gimdytoja, - nervingai šyptelėjo ir atsiduso. - Dorotė niekada man nesakė dėl ko, bet manau, kad suprantu ją. Per ją nusižudė jos vienintelis sūnus, 0 nuleido galvą. - Sako, kad aš į jį labai panašus. Mačiau jį tik iš nuotraukų. Mama išėjo, kai man buvo keli mėnesiai, o tėtis užgeso po kelių savaičių. Močiutė sakė, kad jie labai pykosi, bet tėtis vis tiek ją labai mylėjo ir niekaip kitaip negalėjo pasielgti, kaip nusižudyti. Tačiau aš jo nesmerkiu - čia buvo jo valia. Aš likau su močiute, ji man neleidžia užsiminti apie mamą. Bet aš ir nenoriu, aš atsiradau iš nieko - tėvo atokvėpio. Be niekeno pagalbos - švilpt, ir viskas, - man jo pagailo, nors ir atrodo, kad nemažai žmonių taip galėjo atsitikti, bet aš pažįstu tokį žmogų… dabar.

- Ahm… Gaila, - nutraukiau tylą, kuri tvyrojo apie 5 minutes.

- Ne, dabar viskas gerai, - šyptelėjo žiūrėdamas man į akis. - Pripratau. Jeigu būčiau su tėvais šnekėjas, spėjęs juos pamilti, o tada jie mane paliktų… būtų neapsakomai sunku, kad ir po kelerių metų… O dabar - viskas normalu, - atsiduso. Nuleidau galva.

- Gerai. Aš taip pat savo mamos nesu mačiusi. Tėtis man nieko niekada nepasakojo, - suspaudžiau lūpas. - Iš tikrųjų aš nežinau ar turiu išvis giminių, išskyrus tėtį, - pažiūrėjusi į Maiklą pamačiau ne tai, ko tikėjausi. Pamačiau, daugybę nesuprantamumo ženklų, matėsi, kad jis kažką galvoja, bet nieko nesako. - Kas? - sutrikusi paklausiau.

- Keista tiesiog… Turi tik tėtį, o jis tave palieka nepažįstamam žmogui, - nusimovė švarką ir batus. Po to atsistojo nuo kojūgalio ir priėjo prie lovos iš kitos pusės nuo manęs. - Matyt, tavo tėtis kažką išgyveno baisaus ar skaudaus, kuo nenori su tavimi dalytis, - nuoširdžiai šyptelėjo.

- Arba tiesiog aš jam nerūpiu, - išsitiesiau lovoje. Jis į mane pažiūrėjo, kaip į mažutę mergaičiukę, kurią turi prižiūrėti, kol jos tėvai kokiame nors restorane. Tikrai, taip atrodo.

- Taigi… galiu prigulti? - nustojęs žiopsoto, paklausė.

- Jo. Tavo lova didžiulė, - šyptelėjau. Jis nelindo po kaldra, aišku, aš jam nebūčiau net leidusi - jis gi su drabužiais.

- Taip neblogai gulisi, a? - nusijuokėm.

Jis įsijungė televizorių..

Kaži ar jis prisimena tą naktį, kai mane pabučiavo? Ne, tikriausiai, kad ne. Ten veikė tik alchoholis. Manau, reiktų jo kažkaip paklausti…

- Maiklai…? - numykiau.

- Hmm? - atsisuko greitu žvilgsniu. O aš dvejojau… - Nu kas? - išsišiepė. - Ko tokia raudona? Apsitaškei kečupu? - nusijuokė garsiai.

Rodyk draugams

36 skyrius

- Tai skanu? - manu, norėdama nusukti kalbą, prašneko Dorotė.

-  Sakyti tiesą? - nuraudusi šypstelėjau.

- Man - tik tai tiesą, miwloji, - nusijuokė močiutė.

- Na, iš tikrųjų man nelabai prie širdies kotletai, - nurijau paskutinį kąsnį.

- Tai taip ir reikėjo sakyti, Deli. Aš nenoriu būti sadistė,- patapšnojo man per ranką, ir atsistojusi paėmė lėkštę ir įdėjo į indaplovę. - Gal nori miego?

- Nežinau nelabai… Kada grįš Maiklas? - atsistojusi pasiražiau.

- Nežinau, brangute. Sakė, kad išeina su reikalais,- mostelėjo rankomis.

- O man sakė, kad eina pas kaimynę, - garsiai pamąsčiau.

- Tai buvo pas mane. Aš šalia gyvenu, - šyptelėjo.

- Ai gerai, - apsidairiau. - Aš gal einu į dušą, - atsidusau. Vėl viena.

- Gerai. Aš jau einu, nes mano serialą tuoj pradės rodyti, o pas anūką to kanalo net nėra. Nu, rūpužiokas, panaikino tą kanalą, kad tik aš nežiūrėčiau teliko, - sukikenau ir ji kartu su manimi. Rūpužiokas - dar viena pravardė Maiklo sąskaiton.

- Gerai, viso gero, Dorote. Dėkui už valgį, - šypsojausi atsisveikindama. Ji tik linktelėjo. Po to pasiėmė savo daiktus ir išėjo.

Palengva nuėjau į savo - Maiklo - kambarį, ir atidariusi spintą radau jo drabužių ir rankšluosčių. Po velnių, dabar aš jo drabužius nešiosiu kaip naktinius, - pagalvojau savo mintyse. Va, dar ir mėlynų radau, puiku. Čiupau bet kokį rankšluostį ir nuskubėjau į vonią. Viena siena vien iš veidrodžių - geras. Greitai nusimečiau rūbus ir palindau po karštu dušu. Kol sukiojausi tarp vandens čiurkšlių ir muilo burbulų, dainavau. Smagu dainuoti. Kažkada ėjau į chorą. Bet tuomet iš manęs labai išsityčiojo, tad nebelabai norėjau ten sugrįžti dar kartą.

Kai išlipau iš dušo kabinos buvo labai šalta stovėti ant plytelių, todėl kuo skubiau nusišluosčiau ir apsimoviau Rūpužioko maikę ir kelnaites.

- Gražiai dainavai, - nusijuokė Maiklas sedėdamas ant lovos krašto. Nuo jo balso aš krūptelėjau ir sustojau vietoje.

- Tu čia? - paklausiau šiurkščiu balsu.

- Na taip. Sėdžiu ant SAVO lovos ir laukiu merginos, kuri, kaip pasirodo, dėvi MANO marškinius, - nusivaipiau iš jo pabrėžimų.

- Hmm… Tai koks jausmas, R ūpužiuk? - nusijuokiau, ir greitai nubėgau prie aukštos lovos, atkėliau kalrą ir įsiropštusi į ją mėginau apšilti vėl.

- Įdomus. Jei būtum vaikinas, ką galvotum, jei tavo namuose, jauna mergina bėgioja su tavo marškiniais ir kelnaitėmis? - suprunkščiau.

- Na, man sunku tai įsivaizduoti, Maiklai, - atsakiau šypsodamasi. - Bet norėjau tau pasakyti, AČIŪ, - ups, ausys ir žandai užkaito, kurie nesakysiu. :P

- Už ką? Tai mano darbas, - nusišypsojo jis. - Na, tai kaip tau mano močiutė?

- Labai miela, gera moteris, - nuoširdžiai atsakiau. - Iš kur manai, susiradau tą pravardę? - nusijuokiau. Jis tik šypsodamasis nulenkė galvą.

- Na, juk kažkaip reikia jai mane vadinti. Jai naptinka mano vardas…

- Kodėl? Kaip gali nepatikti tavo vardas, kuris, tiesą pasakius, visai neblogas? - nuslūgo karštis nuo ausų, nes šnekam jau ne apie mane.

- Mano mama jį man uždėjo, kai dar gulėjo ligoninėje po to, kai mane pagimdė, - suspaudė lūpas. - Neturėčiau lietis į asmeniškumus, bet manau, kad turi ką nors žinoti apie mane. - Aš palinksėjau. Man pasidarė labai įdomu.

Rodyk draugams

35 Skyrius

Na, ką man veikti? Nežinau, oj ne, žinau. Ogi žiūrėsiu televizoriaus dežėn. Wow, kaip įdomu.

Paspaudžiau mažą raudoną mygtuką esantį ant distancinio.

- “Sveiki, šiandienos žiniose matysite…” , - jooo… Nieko įdomaus. Per kitus tris kanalus, kuriuos perjungiau rodė kažkokias neįdomybes apie šeimų išgyvenimus ir nuostolius. Na, aš ir pati dabat panašių įvykių savo gyvenime turiu tai… Nenoru kitų klausytis. Išjungiau TV.

Nuėjau į virtuvę. Hmm… kaži, gal yra ko nors valgomo pas Ponaitį Maiklą Šoferį… Oo, duona. Tai bent palengvėjo.. Nieko nėra, kaip smagu… Šia manau, kad supratot, kad šneku savo mintyse sarkastiškai…

- Deli? - sušuko moteriškas balsas Maiklo koridoriuje. Aš net negirdėjau, kaip kažkas atrakino duris. Nutirpo kojos. Gal dėlto, kad nevalgiau? Nee… Čia iš baimės.

- Taaaiip? - išlindau iš už kampo, su išsprogusiomis akimis.

- Čia tu, mieloji? - pamačiau nedidelę močiutę, kuri rankoje laikė krepšelį. Jos veidas švietė gerumą, kurio savo gyvenime nedaug mačiau. Atrodė, kad čia mano neturėta močiutė.

- Na, tikriausiai, - nieko nesuprasdama atsakiau. Taigi ji šaukė mano vardą. Kai pamatė mano sutrikusį veidą, padėjo krepšį ant žemės ir nusiėmė švarkelį.

- Gerai. Matau, kad tu bijai ir nieko nežinai, - nusišypsojo. Nuo jos mane apėmė šiluma, kurios seniai man reikėjo. - Aš esu Maiklo močiutė. Gali mane vadinti Dorote, gerai? - pakabino švarką ant kabyklos ir lenkėsi pasiimti krepšį.

- Ne… Aš paimsiu. Nesivarginkit, - šyptelėjau ir greit pritūpusi paėmiau nešulį. Dorotė linktelėjo.

Močiutė nieko nelaukusi nužingsniavo į virtuvę, o aš paskui ją. Tikriausiai ji dažnai čia lankosi, nes žino, kur viskas yra sudėta ir ko turi Maiklas savo namuose. Tikriausiai ji viską ir sutvarkė. Šyptelėjau.

- Taigi… Maiklas truputį turėjo išvažiuoti, tad manęs paprašė, kad atneščiau tau valgyti, - Nusišypsojusi paėmė keptuvę ir ją užkaitė. Vėliau pašildė Kotletus. Nu šiaip, tai jie man nelabai patinka, bet iš pagarbos valgiau. Vis dėl to, Maiklas manim rūpinasi, nors ir ne pats.

- Apie ką užsisvajojai, mergele? - užmiršau, kad valgau.

- Ai… tiesiog galvojau apie Maiklą, - šyptelėjau. Mačiau, kad jos akyse jaučiausi meilė anūkui.

- Taip.. Mano anūkelis - neblogas berniokas. Tačiau nesusiranda gero darbo… Tas man neduoda ramybės. Tu neįsižeisk, bet…. jis turi kentėti dėl turtokėlių, kurių nekenčia, ir turi juos saugoti, - atsiduso. Įsidėjau į burną savo maisto.

- Mmm.. Iš tikrųjų.. aš net nežinau dėl ko mane saugo. Tėčio jau ilgai nemačiau. O mamos net regėjus nesu. Tai ne visų turtokėlių gyvenimas geras, galiu taip pasakyti. Be to, aš nesu turtinga, tai tik mano tėtis.. Aš nežinau, iš kur jis gauna savo pinigus, bet tikriausiai, kad nelabai gerai, - liūdnai šyptelėjau. Ji uždėjo ranką ant manosios.

- Pamatysi, viskas susitvarko: tai į gerą, tai į blogą, bet vistiek susitvarko, - ot, tai nuramino…

Rodyk draugams

34 skyrius

Na, bėgti ilgai nereikėjo, bet vistiek vos gaudžiau orą. Bliamba, matyt, nekokia sportininkė iš manęs išeis.

- Štai jau atėjom, - Maiklas sustojo prie paprastuko bendrabučio, kuris turi tikriausiai tik 3-4 butus.

Išsitraukė raktus iš kišenės ir įkišo vieną į spyną. Patekom į koridorių. Galiu pasakyti, kad čia jauku,  kaip bendrabutyje. Ne taip, kaip kuriuose gyvena mano klasiokės. Pas jų yra tamsu ir negražu, o čia šviesios spalvos sienos, proe dviėjų durų padėti kilimėliai, ir yra dar laiptai į viršų. \

- Tai kuris tavo butas? - atsidususi paklausiau.

- Ten viršui, - pažiūrėjo į mane. - Tikiuosi, kad dar nenualpai nuo bėgimo?  -Nusijuokė ir pradėjom lipti viršun. Gal kokie 20 laiptelių, bet kažkodėl žiauriai užsimaniau miego. Va, dar galva panižo… Tikriausiai būsiu negerai išsiplovusi muilą iš galvos, per tą skubėjimą. - Štai… Mano kampelis, - atidarė tamsiai mėlynas duris.

- Wow, čia gražu… Nemaniau, kad tu galėtum turėti savo butą, - nusistebėjau. Jei apie butą… jis tikrai labai gražus. Didelis holas, per kurį praėjus įeini į didelę svetainę, kartu su virtuve ir valgomuoju. Matosi už stiklinių durų balkonas, kuriame yra gėlių. Nuėjau į virtuvės dalį… labai jau… hmm, tvarkinga. Po to vėl įėjau į holą ir pamačiau dvigubas tamsiai mėlynos spalvos duris. - Galiu čia pažiūrėti? - paklausiau jo, jis vaikščiojo man iš paskos ir gaudė kiekvieną mano aikčiojimą. Jis linktelėjo.

Žinot, kaip atrodo rojus? Na… aš irgi nelabai, bet čia yra savotiškas rojus. Lova, man atrodo, yra medinė, bet nudažyta tokia pat tamsia mėlyna spalva, kaip ir kiti badai jo kambary: sieninė spinta, staliukai prie lovos, ir dar vienos durys, manau į tualetą. Sienos baltos, kaip ir anklodė su pagalvėmis. Nu žodžiu, man labai gražu.

- Kodėl šypsaisi? - jis priėjo prie manęs.

- Kodėl neturėčiau? Čia kaip rojus, - nuėjau prie lango, bet per jį matėsi tik gatvė.

- Na, netoks tas jau rojus… Bet dėkui, kad taip manai, - klestelėjo ant lovos. - Šiandien  gali čia miegoti, - patapšnojo šalia savęs. Aš priėjau ir atsisėdau. Labai minkšta.

- Gerai, bet kur tu miegosi? - pažiūrėjau į jį. Jis valiūkiškai nusišypsojo. - Ne, na jau ne, Maiklai! Aš su tavimi tikrai nemiegosiu, - atsistojau.

- O kodėl ne? - jis nusijuokė.

- Nu, bliamba, nesvaik gerai? - sunėriau rankas.

- Nu gerai gerai, aš tik juokoauju, - nusijuokė ir atsistojo.

- Žinojai, kad su paauglėm juokauti negalima? - pakėliau viena antakį.

- Hmm.. Gerai, aš einu pas kaimyną ir tuoj grįšiu, ok? Tu daryk, ką nori, - nelaukęs atsakymo išėjo ir užrakino duris. Jaučiuosi kaip kalinė. Užknisa negyvai.

Rodyk draugams

33 skyrius

Kaip pribėgom kitą kvartalą, Maiklas šiek tiek sulėtino bėgęs ir pagaliau paleido mano ranką.

- Kas čia vyksta, Maiklai? - šniokšdama paklausiau.

- Negaliu tau pasakoti, - rūsčiu ir griežtu balsu pasakė, kurio aš išsigandau.

- O man nesvarbu, kad negali, - sušaukiau ant jo ir kaip įbesta sustojau ėjusi, ne greičiau lėkusi.

- Ką čia darai?- užstaugė.

- Nematai? - paklausiau paniekinamai. - Niekur su tavim nesiruošiu eiti, Maiklai,- sunėriau rankas.

- Hmm.. - sarkastiškai sukikeno. - Ir ką darysi, Deli? Lauksi, kol nužudys? - surimtėjo ant paskutinio žodžio, o tasai mane perdūrė.

- K - ką? - sumikčiojau. - Kodėl mane kasnors turėtų žudyti? - priėjau prie jo.

- Negaliu tau nieko pasakoti, - rimtai atsakė, o nuo to man, nežinia dėlko, pašiurpo oda. Jis į mane žiūrėjo piktomis, bet labai susirūpinusiomis akimis.

- Kur mes einam? - pabandžiau kuriam laikui nukelti tą šneką. Gal jis vis dėlto man ją papasakos?

- Pamatysi,- vėl pradėjo eiti greitu žingsniu, o aš jam iš paskos vos nebėgau. Aišku, aš neturiu taip greit pavargti, kaip pirmais, kai vos kvėpavau, bet tikriausiai, iš to viso susjijaudinimo, užmiršau kaip kvėpuoti.

/////////////////////////////

Galiu pasakyti, kad ėjome gana ilgai. O kur jo mašina? Ai taip, jis atvažiavo su tuo Gaideliu…

- Viską turi, ko tau reikia? - kai ėjom prie mažos krautuvėlės manęs Maiklas paklausė.

- Na… Amm… Man reikėtų kelių mergaitiškų dalykų, - pamirkčiojau. - Jei supranti, apie ką aš, - nusišypsojau nekaltai. O jis paraudo. Ir kaip čia taip? Jis gi toks tvirtuolis…

- Aaaaa… Jo, gerai, varyk, bet greitai… - pastūmė link parduotuvės. - Ai nupirk telefono kortelę, - šūktelėjo nors visai nereikėjo. Tikriausiai labai dėl kažko nervinasi.

Į parduotuvę įžengiau, keista, bet labai savimi pasitikėdama. Matyt, buvau truputį ramesnė nei kažkuris iš mūsų dviejų. Nesakysiu, kuris iš mūsų. Patys galit atspėti.

- Laba diena, - maloniai pasisveikinau, su už kasos stovinčia moterimi. Atrodo, kad ji gana ilgai nemiegojo. Beveik violetiniai paakiai, arba čia taip daro šešėlis. - Ar turite telefono kortelių? - priėjau prie prekystalio, ir kuo linksmiau nusišypsojau.

- Taip, turime, - pasakė man ji bejausmiu balsu. Dieve, kaip man nepatinka tokie žmonės, kurie nekreipia į tavo geranorišką bendravimą. - Penki litai, - ji net neklaususi manęs supypsino tuo aparatu, kuris pažymi prekę, kaip perkamą.

- Dar higieninių paketų, prašau, - dar pabandžiau mandagiai. - Ir šitą pakelį sausainių, - nusišypsojau. Jis tik pažiūrėjo į mane beviltiškomis akimis. Ir tada man subjaurėjo nuotaika. Iš tikrųjų, net nežinau dėlko.

- Bus 12,98, - sudėjo į maišelį.

- Dėkui, grąžos nereikia, - daviau tik trylika litų, kam man tie du centai dabar. Gal jai pravers, kai tokia paniurusi yra.

Bumbėdama išėjau iš parduotuvės. Apsidairiusi pamačiau, kad Maiklas sėdi ant suoliuko parke ir su kažkuo šneka telefonu, atrodo, labai piktas. Bet kai pamatė mane šyptelėjo ir pamojo man ranka ateiti prie jo.

- Tai nupirkai? - paėmė iš manęs maišelį.

- Jo… “Labas”, gerai? - žiūrėjau, kaip jis krausto maišelį. Ištraukė aketus ir greitai įdavė juos man į rankas. Ko jam taip baisu? Taigi jie nauji… Net juokas ima…

- Gerai… Einam į mano butą, - atsistojo ir nuėjo, na, o aš, turėjau vėl skuosti jam iš paskos. Beep!

Rodyk draugams

32 skyrius

- Merde, - nusijuokė Pjeras.

- Bliamba, kaip tu čia… - pažiūrėjau į jį, o jis tiesiog šypsosi… O man rankos laša mano mėtų arbata.

- Aš netoli gyvenu, - sukikena jis. Mane nervina.

- Gerai, ate,- nusisuku prieš tai iš pašto dėžutės paėmusi laiškus.

- Hey, ar tu eisi į miesto šventę? - surimtėja.

- Ne, kodėl turėčiau. Noriu būti viena, - sarkazmiškai nusišypsau ir nueinu greitu žingsniu į namus.

Ko jis čia kabinėjasi? Ir taip per daug mane nervino ir kankino… Aš nenoriu jokių švenčių tikrai.. Bet tikriausiai Ana ir Irina mane išsitemps su jėga… Ahhh…

- Velnias, vonia, - sušnibždėjusi užbėgau į viršų, ir įėjusi į vonią lengvai atsidusau, kadangi ligi vonios viršaus dar nebuvo prisileidę vandens ir putų.. Fuu… Išjungiau vandenį, nusirengiau ir panirau į karštą vandenį.

Cyyyp cyyyp… Kažkas skambina į duris. Velnias, tik spėk atsipalaiduoti. Ech… Išlipau iš vonios ir apsijuosiau dideliu rankšluosčiu. gavlvoju, kad tai kokia bobutė su saldainiais. Pas mus dažnai tokių pasitaiko.

- Sveikutė,- sušnekėjo stiprus vyras, kuris prieš save laikė Maiklą su rankomis už nugaros.

- Am… kas čia vyksta? - išlemenau. Mačiau, kad Maiklas raukosi ir mirksi…

- Įleisk vidun, Merga,- rūsčiai pasakė ir aš pasitraukiau. Kai jis ėjo pro mane pamačiau Maiklo nugaroje įremtą peilį. rankos nutirpo, kojos pradėjo beprotiškai drebėti. - Taigi, tu esi Deli von Cast, tiesa? - nustūmė Maiklą ant sofos. Jis, atrodo, kažką galvojo.

- Taip… t-tai aš,- numikčiojau.

- Gerai… Sakyk, kur tavo tėvo seifas, mieloji,- priėjo prie manęs ir paglostė skruostą, nuo to man pasidarė šlykštu ir aš jam sudaviau per ranką, taip numušdama ją nuo mano veido. Jis susiraukė. - Geriau, taip nesielk, mažoji,- grėsmingai nusijuokė, ir per mano nugarą perėjo šiurpas.

- Nelysk prie jos, seni,- surėkė Maiklas ir atsistojo. Jis buvo net truputį aukštesnis ir tvirtesnis nei tas pagyvenęs niekšas, bet jis turėjo peilį ir nebuvo surakintas, kaip Maiklas.

- O, atėjo mūsų auklytė, tiesa? - nusijuokė. Nežinojau ką daryt. Senis, priėjo prie Maiklo ir prispaudė jį prie sienos su peiliu prie jo kaklo. - Nedrįsk man prieštarauti, Mažvaiki. Supratai? Nes kitaip papjausiu, šios merginos akyse, kuri šį įvykį prisimins…- Pūūmmm. Nukrito ant žemės Senis, nes trenkiau jam vazonu į galvą. Nustėrusi stovėjau su rankšluosčiu ant mano kūno.

Maiklas priėjo prie manęs ir atsuko nugarą.

- Nurišk šniūrą,- tyliai pasakė. Aš drebėdama nurišau jam tą raištį. Ir tada jis jį paėmęs iš manęs surišo tą vyrą. O aš tik žiūrėjau. - Klausyk, viskas gerai… Mes gyvi… - atsistojo ir apkabino mane kaip stulpą be jausmų. - Eik apsirenk ir pasiimk dar kelis kitus rūbus, keliausim iš čia,- atleido rankas ir stumtelėjo link laiptų.

Greitai užbėgusi laiptais, iškart šoviau į savo kambarį. Iš po lovos išsitraukiau talpiasnią tašę, kokią tik radau ir atvėrusi spintą ieškojau ko man reikės. Aš net nežinau, ką mes darysim. Įsidėjau krūvą apatinių, vėliau pagriebiau keletą maikių ir šortų. Įmečiau trenigines kelnias ir džemperį. Dabar apsimoviau apteškes ir tamsiai mėlyną ilgą maikę.. Užsidėjau kedus, ir dar į tašę įmečiau tapkes. Nubėgusi prie savo stalčių, įsidėjau savo kreditinę kortelę, kurioje tėtis buvo įdėjęs, manau, nemažai pinigų. Iš tikrųjų net nežinau, kiek ten yra, nes niekada man nereikėjo ja naudotis.

Nubėgusi į apačią pamačiau Maiklą rišantį tą senį prie židinio. Užkimšo jam burną, ir ppribėgo prie manęs.

- Neklausinėk, tiesiog bėk, Deli,- nusitempė mane per duris į lauką, kuriame buvo neapsakomai tylu, arba aš tiesiog praradau klausą…

Rodyk draugams

31 skyrius

- Wow, kaip čia gražu, - pasakiau nustebusiu balsu. Aplink mane skriejo daugybė margaspalvių drugelių, kuriuos taip norėjosi paliesti, paglostyti. Apsižvalgiau aplink ir pamačiau didelius, storais kamienais medžius, kurių šakos siekė dangaus, o lapai rijo saulės skleidžiamą šviesą ir šilumą. Aplinkui buvo neįtikėtinai daug spalvų ir jų atspalvių, kitų net neįsivaizduoju pavadinimų. Pamačiau suoliukus ir stalą šio parko viduryje. Prie jo sedėjo linksmai nusiteikę Ana, Maiklas, Irina ir Pjeras. Iš kur jis čia?
- Sveiki, Kaip čia gražu, ar ne? - atsirėmiau į stalą, ant kurio jie buvo pasidėję mano “Alias” žaidimą.
- Ko čia pristrynei? - šiurkščiai man atsakė Ana. Aš nesupratusi net sudrebėjau nuo jos balso tono.
- K-Ką? - sumikčiojau. - Kodėl taip su manimi šneki? - įdėmiomis pažiūrėjau į ją.
- Dink iš čia, kol neužmušiau, - suspigo Ana ir šoko į mane, kartu su ja, ir kiti sedėję prie stalo….

- Ech… Dieve, kas man darosi? - sušnibždėjau sau po nosimi. Pačiupinėjau kaktą, ir kiek galėjau suprasti, temperatūros tikrai neturėjau. Visa buvau šlapia nuo prakaito. Pažiūrėjau į laikrodį buvo kelios minutės po 6 ryto. Lėtai atsikėliau iš lovos ir nuėjau prie lango. Atitraukiau tamsias žaliuzes, pamačiau, kad jau pradeda aušti… Nebeeisiu miegoti.

Namie tylu. Tai man sukėlė nostalgiją. Kaip smagu, kad nieko šaižaus negirdžiu. Niekas nekvaršina galvos visokiais niekalais.

Jums gal atrodo, kad aš turėčiau džiaugtis tokiu gyvenimu, ar ne? Bet… um.. Taip nėra, na aišku, kai buvo pati pradžia man patiko gyventi kaip noriu, nieko nereikėjo daryti ir t.t. Dabr - aš labai noriu ir laukiu, kada mano tėtis grįš. Kad ir koks jis buvo jis - mano tėtis. Gal kalbu, ir kaip mažutė mergaitė, bet tai tiesa. Man įgryso tie visi nesąmoningi sapnai, kurie mane gąsdina naktimis. Nuo kurių aš pabundu ir nebegaliu užmogti. Todėl tikiuosi, kad gal kai tėtis grįš, viskas baigsis. Tik tikiuosi…

Namai pakankamai švarus, nes vakar dar spėjom maždaug viską sutvarkyti. Šiaip nelabai daug ir suvėlėm, bet visgi grindis reikėjo išplauti. Dabr aš svetainėje, ir galliu pasakyti, jos tiesiog blizga.

- Labas rytas.

- Aaaaahhh,- sušaukiau.

- Kas tau? - nusijuokė Maiklas. Atsiėdęs prie stalo linksmomis akimis pažiūrėjo į mane.

- Am… Nieko, tiesiog išgąsdinai, - per prievartą šyptelėjau. - Tai gera naktis buvo, kad toks laimingas?- šnekėdama nuėjau prie arbatinuko ir užkaičiau jį.

- Neblogai.. Nieko nesapnavau, tai… - žiūrėjau pro langą, ir mąsčiau apie savąjį sapną. - Ei, kas tau yra? - pamirksėjusi pažiūrėjau į jį.

- Kas? Nieko, nieko man nėra. Tiesiog užsigalvojau, - nusisukau nuo jo ir paėmusi puodukus dėjau į juos kavą. - Nori cukraus?

- Taigi žinai, kad noriu, - priėjo prie manęs. Okay, man nepatinka toks artumas.

- Am… tai kaip su Ana? Jūs draugaujat? - staigiai atsisukusi į jį pamačiau šiek tiek liūdnesnį veidą.

- Nežinau… Ji perdaug skuba… Man taip nepatinka… Na, nesakau, kad ji nežavinga ar, kad man ji nepatinka. Ne… ji man labai patinka, bet aš… Aš dar nenoriu turėti santykių, supranti…

- Nieko nesakyk, - nutraukiau jį. - Aš ne Paguodos motina. Be to, tu jai gali šiek tiek užsiminti, kad nenori daryti visko per greitai, - šyptelėjau jam. - Paduok arbatinuką, - paliepiau.

- Dėkui, Deli, - šyptelėjo. Po to greitai padavė arbatinį.- Žinai, kad tu geriausia mano prižiūrėta mergina ir draugė? - nusijuokiau.

- Tai kiek tu tų merginų prižiūrimų turėjai? - suprrunkščiau.

- Na… tik tave,- jis nusijuokė.

- Na va… Gal aš tik pirma ir vienintelė,- iškišau liežuvį.

////////////////////////////

- Deli, aš varau pas Aną. Nori kartu? - sušaukė Maiklas.

- Ne, man ir čia puiku,- atšaukiau.

- Gerai, kaip nori. O mes varysim į baseiną ir…

- Tai jeigu nori būti su manim taip ir sakyk,- nusijuokiau pasilenkusi per laiptus, jis - taip pat.

- Gerai gerai einu, - trenkė durimis.

///////////////////////////

PAGALIAU AŠ VIENA. Užsileidau muzikos neapsakomai garsiai ir truputį pašokusi prieš veidrodį nutariau įsipilti į vonią karšto vandens su putomis.

Nubėgau paleidau vandenį ir nulipau į apačią pasidaryti šaltos mėtų arbatos. Su puodeliu rankoje su pižama, nusprendžiau, kad reiktų nueiti į lauką ir pažiūrėti į laiškų dėžutę, gal bus kokių žinių iš tėvulio.

Taigi tipenu per plyteles ligi laiškinės, kuri yra prie gatvės. Iš tikro, man visai nesvarbu kaip atrodau, nes man niekada nebuvo tai svarbu. Aišku, rengiuosi tvarkingai ir…

- Pjerai!!!!???? Ką tu čia veiki?! - sušaukiau garsokai ir išpyliau pusę savo gėrimo.

Rodyk draugams

30 skyrius!

- Hmm.. Labas, - hmm… susigėdau.. Čia Pjeras.

- jO… Am, vakarėlis baigėsi, gali keliauti namo, - norėjau užtrenkti jam prieš nosį duris…

- Deli, kas čia? - Man iš nugaros priėjo Irina. Dieve, už ką man taip? - Oo, Pjerai, ką tu čia veiki? - linksmai pasisveikino.

- Mm.. Norėjau Kailo vardu atsiprašyti Anos, už jo girtutėlį elgesį, - šyptelėjo pažiūrėjęs į mane, o aš nusisukau ir nuėjau į svetainę.

Ištikrųjų, kaip jis galvoja, kad aš su juo elgsiuosi kaip su kitais? Net tegu negalvoja… Iš manęs tiek kartu šaipėsi su Kailu, kad aš net nebegalėčiau sugalvoti, tiek mane skriausdavo, kad jau net pripratau prie  mėlynių spalvos nuo gnaibymo mano pečių.

- Užeik, - išgirdau spaigų Irės balsą. O kaip kitaip, ji buvo įsimylėjusi Kailą, tai tikrai nenori atsakyti. - Chebrike, čia Kailas, jis kai ką nori pasakyti Anai, - nusišypsojo ir atsisėdo šalia manęs.

- Um, galim nueiti kitur, - suspaudęs antakius paklausė Anos.

- Ne, - griežtai pasakė Ana. - Sakyk čia, prie visų, - jokios išraiškos veide.

- Gerai… Atsiprašau, kad Kailas tave apipylė vandeniu, Ana, - oj, tik nespank gerai? meluoja net susiriesdamas, nei jam gaila, nei jam ką. Tik, matyt, mažiau priešų nori turėti.

- Nesvarbu, jau viskas praėjo, - atsakė Ana. Negaliu patikėti, jos veide pasirodė šypsena. Jos manęs nepažįsta? Nežino, ką jie man darė? Nesuprantu.

- Gal nori prie mūsų prisijungti? - kąąą? Man burna atvipo po Irinos klausimo. Taigi ji mano namuose, bliamba.

- Hmm.. Gerai, - prisėdo šalia Oto. Matyt, norėjo kuo tuoliau nuo manęs. Aš ir taip būčiau dariusi, bet tik kuo tuoliau nuo jo. - Ką žaidžiat? - linksmesniu balsu paklausė.

- Alias, - atsakė Maiklas. Atrodo, kad jam jis taip pat nelabai patiko…

- Gerai. Reikia žaisti iš naujo, - nusprendė Irina. - Aš būsiu su Otu, Ana su Maiklu… - O ne. IR Kodėl? - O Deli su Pjeru.

- Bet kodėl…

- Neburbk šiandien mano gimtadienis prisimeni? - nusijuokė Ana.

- O tu prisimeni, kad aš jūsų draugė? - supykusi ir nesulaikiusi liežuvio tėškiau joms.

- Bet Deli… - irina norėjo kažką sakyti.

- Nesvarbu… Dar jos gimtadienis, tiesa? - nuleidau akis ir pasiėmiau korteles su žodžiais. Visi padarė tą patį.

Žaidėme tyloje, išskyrus tuos aiškinimus. Aš visiškai nesistengiau spelioti, netaip kaip Ana su Maiklu. Pjeras maloniai man aiškino žodžius, o aš jo beveik nesiklausydau. Nu gerai klausydavau, bet tik todėl, kad galėčiau tyliai galvoti, koks ten galėtų būti žodis. Visai nespeliojau. Buvome antri, nes Irinai ne kaip sekėsi.

- Gerai, viskas. Mes pralošėm, o Ana su Maiklu laimėjo. Ištikro nesąžiniga jūs abu vyresni negu mes, - pasiskundė Irina.

- Koks skirtumas, kas laimėjo, svarbu žaidei, - pasakiau jai. ji susiraukė.

- Tai kai bus mano gimtadienis, jūs irgi pasiduosit? - nusijuokė kaip mažas vaikas.

- Jo, taip ir bus, - nusijuookiau ir iškišau liežuvį. Ana nusijuokė. - Tai jūs einat jau namo? - liūdnai paklausiau.

- Jo, turėtumėm, - apkabino jos mane. Pasijaučiau puikiai… labai gerai. - Jūs taip pat ar ne? - atsisukusi Ana į Pjerą ir Otą pklausė. Jie tik palinksėjo.

- Gerai iki, - atsisveikinom, atsibučiavom ir jie išėjo. Aišku aš su vaikinais neatsisveikinau. Na gerai, tik su Otu. I Pjerą net nežiūrėjau, net per žaidimą negalėjau į jį pažiūrėti. Negaliu apie jį net pagalvoti, kiek blogo pridarė. Kartą vos nepadegė man plaukų, kai metė cigaretę į mane.

- Einu miegoti, - vos uždariusi duris pasakiau Maiklui, ir užbėgau laiptais aukštyn.

Soo… Tai kaip jums šis? Tikėjotės, kad tas paslaptingasis atėjėlis bus Pjeras? Huh? Aš tai visai nesitikėjau, nes pačiai rašydamai taip išėjo… Na, tikiuosi patiks. Dar štai Pjero ir Irinos Foto…
Eglalė

Irina ;)

Irina ;)

)

Pjeras:)

Rodyk draugams