BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

48 įrašas… Shit

Viena po kitos - išėjo visai nemažai.

- Tau viskas gerai, Deli? - paklausė Pjeras po kelių minučių raukymosi.

- Normaliai.. o .. Tau kaip? - nusijuokiau ir atsigėriau sulčių..

- Puikiateškiai, - šyptelėjo. - Žinai, gal jau važiuojam namo? - pažiūrėjo Kailo pusėn.

- Hmm. o tai ką MES namie veiksim? čia geriau, yra kuo užžsiimt, - parodžiau baro pusėn, r barmenas, su kuriuo jau spėjau susipažint, nusijuokė.

- Nu galim kai ko ir namo pasiim, - šyptelėjo. - Tai kaip? Važiuojam?

- Nu gerai, - atsidusau. - Ką jau su jumis darysi? - nušokau nuo kėdės. - Ohh, - sulinko kojos. - Kai žiauru, - pradėjau juoktis.

- Nu jooo, Deli, ateik čia, - paėmė mano už rankos, o su kita ranka apėmė liemenį. - Eime į automobilį, o Kailui paskambinsiu, kad ateitų. Pasiėmė telefoną.. - Alio, Kailai, klausyk, važiuojam mes namo, o tu ateik arba lik, ir vėliau grįžk, okay? - garsiai rėkė į ragelį Pjeras.

- Tai kaip? - šyptelėjau atsisėdusi ant suolelio prie mašinos.

- Sakė, kad mes važiuotumėm su Taxi, - nuėjo toleliau ir paskambino į Taxy.  - Tuoj atvažiuos, - pranešė.

Neseikai miegas ima dabar. Oh, keista, kad nieko neskauda..

Namo važiavome tyloje, na, manau, kad dėl to, nes man miegas labai kuteno galvą. Kai buvome prie pat jis išsitraukė raktus, ir davė pinigus vairuotojui.

- Einam, - apkabino mane ir prilaikė kol nuėjome liftan, kol užkilome į viršų, ir kol atsidūrėme ant sofos, Kailo  namuose. Iš vienos pusės keista, iš kitos - įdomiai jaudina ir gėdina.

- Gal yra kokių nors sulčių namie? - pasidomėjau.

- Turėtų būt, - nuėjo  virtuvę jis. Parėjo nešinas stikline geltonų sulčių. - dar nuo ryto buvo likę.

- O ačiū, labai gerti noriu, - išgėriau visą stiklinę.

- Matosi, - mestelėjo Pjeras ir prisėdo šalia.

- Kada grįš Kailas?

- I have no idea. Kodėl klausi? - atsisuko.

- Nežinau, kažkaip keista būti jo namie, kai jo nėra, ir plius, dar su tavimi, - nuleidau galvą.

- Oo, dėkui. Gal man išeiti? - atsistojo.

- Ne ne.. man geriau, kai kažkas čia yra, ačiū, - paėmiau jį už rankos, ir patempiau, kad vėl atsisėstų. - Ačiū, - atsisukau į jį ir nusišypsojau.

- Nėra už ką, Deli, - paglostė ranką, ir laisvąja įjungė televizorių. Per jį rodė kažkokį senovišką filmą.

Abu žiūrėjome į televizorių, tačiau jaučiau, kad abu nesuprantame, ką išvis ten rodo. Kažkas dedasi. Ir per greitai, ir nežinau, kodėl. Jaučiau, kaip jis atsargiai kvėpuoja, ir nepaleidžia mano rankos, kaip ir aš jo. Man reikėjo kažko šalia, kas palaikytų už rankos savotiškai palaikydamas mano dvasią.. seniai to reikėjo..

- Pjerai…

- Taip?

- Kam išvis tas telikas, kai nežiūrim?

- Nes bijau kąnors daugiau įsisvaizduoti… - lėtai atsisuko į mane.

Patiko (8)

Rodyk draugams

Komentarai (1)

L2012-11-05 20:34

Egle, nežinau ar skaitysi, bet turi toliau rašyti, ši istorija nuostabi ;))

Rašyti komentarą

Tavo komentaras